Nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu VIEŠPATIES darbus. (Ps 118,17)
Mieli broliai ir seserys Kristuje, mieli Vilniaus parapijos tikintieji, Kristaus Prisikėlimas mus kreipia nuo mirties į gyvenimą. Juk mūsų pasaulis tiesiog alsuoja mirtimi. Žinios, net vaizdai su mirštančiais ir mirusiais žmonėmis tapo mūsų kasdienybe. Ir, atrodo, nėra pasaulyje jėgos, kuri galėtų kažką pakeisti, suteikti vilties, sustabdyti blogį. Regis, šis pasaulis atiduotas mirčiai.
Jėzus ragino mokinius nebijoti nei karų, nei persekiojimų, nei mirties akivaizdos. Jis drąsiai iš meilės mums ėjo į kryžiaus mirtį. Jėzus parodė, kokia baisi yra šio pasaulio ir kiekvieno mūsų tamsa, prislėgusi Viešpatį visa savo galybe. Ant kryžiaus mūsų nuodėmė, mirtis ir tamsa tapo Jo nuodėme, mirtimi ir tamsybe. Mainais už nuodėmes gavome ne bausmę, bet paties Kristaus teisumą.
Prisikeldamas iš kapo Viešpats išpildė seną pranašystę, užrašytą 118 psalmėje: „Nemirsiu, bet gyvensiu“. Nors ir gyvendami mirties apsuptyje, drauge su Kristumi tariame: „Nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu VIEŠPATIES darbus.“
Prisikėlęs Viešpats liko gyventi su savo tauta – Bažnyčia. Jos nariams Viešpats apreiškia ir dovanoja sutaikinimą bei tikrąją ramybę. Kiekvieną kartą, kai renkamės maldai, Dievo Žodžiui, kai švenčiame Sakramentus, mes skelbiame Viešpaties darbus.
118 psalmę Martynas Liuteris vadino „mėgstamiausia psalme“. Kviečiame šiomis dienomis ją perskaityti ir taip padėkoti bei pagarbinti Viešpatį už Jo visus darbus mūsų išgelbėjimui. Tegul mūsų širdys išmoksta džiaugtis savo Viešpačiu.
Su Prisikėlimu!
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Kunigas Ričardas Dokšas
Velykos 2025